Vaikinas dar jaunas. Jis nežino, kad šis, prieš 44 metus statytas, dabar akis badantis, aptrupėjęs ir benamius pastoge viliojantis vaiduoklis kadaise išdidžiai vadinosi „Tauro ragu“ ir buvo populiariausias alaus baras Vilniuje.

 

Buvęs 1974 metais atidarytos aludės lankytojas prisimindamas „Tauro ragą“ su šypsena atsidūsta: „Jei pasisekdavo, į barą patekdavau per valandą, tačiau buvo kartų, kai tekdavo laukti ir po dvi, tris valandas. Aišku, jeigu turėdavai „blatą“ ar pažįstamų durininkų, viskas vykdavo greičiau ir paprasčiau“, – nusidriekusias eiles prie baro įėjimo prisimena vilnietis Vaidas.

 

„Tauro ragas“ buvo atidarytas kovo 8 d. per Moters dieną. Architektų Algimanto Mačiulio ir Eugenijaus Algimanto Gūzo dėka, „Rage“ galėjo tilpti iki 400 žmonių. Rimantas Bagdonas, buvęs „Tauro rago“ vedėjas iki 1980 metų, prisimena, kad vos atrakinus duris žmonių masė tiesiog jį parversdavo ir skuosdavo užsiimti sau vietas. Net vargšai durininkai nieko negalėdavo padaryti.

 

 

Pirmame aukšte veikė įtakingesnių žmonių pamėgtas prabangus restoranas ir atvira terasa, o pusrūsyje – studentams draugiškas baras. Jame prie trijų ilgų barų dirbdavo trys pilstytojos, o po visą salę alaus bokalus ir to meto naujovę, užkandžių rinkinį, nešiodavo viso labo du padavėjai. Penkias dienas per savaitę, kas vakarą, šokdinti publikos ant scenos lipdavo barzdoti muzikantai.

Dalis „Tauro rago“ laikus menančių žmonių vis dar tiki, kad alus vamzdžiais tekėdavo į aludę iš netoliese esančios „Tauro“ alaus daryklos. Tiesą sakant, tokia idėja baro architektams ir statytojams iš tiesų buvo kilusi. Buvęs vedėjas prisimena, kad net buvo važiuota į Čekiją ieškoti pavyzdžių, kaip būtų galima apjungti alaus daryklą su baru. Dabar R. Bagdonas visam laikui paneigia šį mitą: „ Visi iki šio momento galvoja, kad gamykla buvo sujungta tiesiai su „Tauro ragu“. Vis dėlto, išsiskyrė skirtingų ministerijų interesai: gamykla priklausė Maisto pramonės ministerijai, o mes Prekybos ministerijai. Pirminio sumanymo buvo atsisakyta, kadangi į vamzdžius reikėjo statyti skaitliukus, o dėl gausių putų buvo neįmanoma nustatyti tikslių alaus kiekių.“

Didelė, pusantro tūkstančio kvadratinių metrų ploto aludė buvo moderni ne tik dėl tuo metu pasaulyje populiaraus brutalistinio architektūros stiliaus, bet ir dėl to, kad tai buvo vienintelė aludė, kurioje buvo pilstomas trijų rūšių alus.

 

 

R. Bagdonas sako, kad panoro padaryti platesnį alaus pasirinkimą nei matė geriausioje Maskvos aludėje. Po poros metų „Tauro rage“ šalia vienintelio, todėl populiariausio, gyvo alaus buvo pradėtas pilstyti ir Panevėžyje gaminamas „Kalnapilio“ alus. Na, o kur buvus, kur nebuvus, po kelių metų į meniu buvo įtraukta ir trečia alaus rūšis, vežama iš Klaipėdos.

Sunku patikėti, kad žmonės tuo metu retai kada gaudavo progą rinktis iš trijų skirtingų alaus rūšių, kai šiandien kavinėje alų renkamės iš dvylikos variantų ir tai kartais nerandame norimo.

 

 

„Tauro rago“ pasisekimą bylojo ir išpilstyti alaus kiekiai. Alaus baro vedėjas prisimena, kad per dieną išpilstydavo nuo 3,5 iki 5 tonų alaus. Būdavo atvejų, kai baras alaus pritrūkdavo. Tokiu atveju buvo skambinama į alaus daryklą kaimynystėje ir prašoma skubiai papildyti resursus. Firminis storo rudo stiklo„Tauro rago“ 0,5 l alaus bokalas kainuodavo nuo 50 iki 70 kapeikų

Panašu, kad tuo metu „Tauro ragui“ konkurencijos nebuvo. Ties Jasinskio ir Kudirkos gatvių sankryža įkurtoje aludėje lankėsi visi, tačiau daugiausiai stipendijų ten palikdavostudentai.

R. Bagdonas sako, kad vis daugiau keliaujantys lietuviai paskatino valdžią imtis iniciatyvos ir įkurti tokio tipo barą Lietuvoje: „Nebuvo gi iš viso alaus barų ir, matyt, todėl, kad žmonės pradėjo važinėti užsienį – iš pradžių į socialistines valstybes, vėliau ir į Vokietiją - daug kas iš jaunimo pradėjo šnekėti, kad jų visur yra, o Lietuvoje nėra.“

 

 

 

 

Iki tol Vilniuje nebuvo nė vieno rimto alaus baro, išskyrus kelias nedideles po miestą išsimėčiusias užeigėles.

Barą saugojo garsioji Stepono Šarapovo dekoratyvinė tauro skulptūra.Iš metalopagaminta statula svėrė apie toną ir buvo specialiai apipilama rūgštimi, kad pradėtų rūdyti ir labiau panėšėtų į tikrą taurą. Visai nestebina ir tai, kad priešais alaus barą kanopomis į žemę įsirėmęs tauras po poros metų užkliuvo komunistų partijai. To meto Centro komiteto antrasis sekretorius Valerijus Charazovas įvertino, kad statula neatitiko socializmo dvasios, tad po kurio laiko naktį prie baro prisistatė sunkvežimis su kranu. Deja, keldami į sunkvežimį toną sveriančią skulptūrą darbuotojai apsiskaičiavo, todėl sunkvežimis tik bumbtelėjo ant šono ir apvirto. Operaciją teko kartoti iš naujo.

 

 

„Parduodamas prekybos paskirties dviejų aukštų pastatas – alaus baras – esantis valstybinės žemės nuomojamame sklype adresu Jasinskio g. 2. <…>. Pastatas yra pačiame miesto centre, gerai matomoje ir prieinamoje vietoje. Geras susisiekimas. Visos miesto komunikacijos, centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Anksčiau šiose patalpose buvo įsikūręs alaus baras „Tauro ragas“ – taip reklamuojamas pastatas „Jungtinės Nekilnojamojo turto agentūros“ tinklalapyje.

 

900 000 tūkst. eurų – už tokią sumą dabar parduodamas 1994 m paskutinį atodūsį išleidęs baras. Atgavus nepriklausomybę į Lietuvą pradėjo pūsti vakarietiškos barų kultūros vėjas, todėl „ Tauro ragas“, pripratęs būti geriausiu ir vieninteliu, užaugino savo kartą ir neatlaikęs konkurencijos paseno. Palaipsniui sumenkęs ir iš miesto lėbautojų akiračio išnykęs baras virto miesto vaiduokliu, kurio niekaip neįveikė septyni miesto merai.

 

 

 

 

 

 

 

Parengta medžiaga yra „Vilniaus nealkoholinio“ nuosavybė. Šią informaciją draudžiama kopijuoti ir naudoti be svetainės autorių sutikimo.

Teksto autorė Ūla Jasiulevičiūtė

►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►