„Garsioji Vilniaus kavinė „Rotonda“ pagaliau atgims!“, - periodiškai, kas pora metų, rašo naujienų portalai kaskart kartu su visu Vilniumi tikėdamiesi, kad šį kartą garsusis paviljonas tapęs Sereikiškių parko tamsiausiu užkaboriu atgims, baltai persidažys sienas ir kvies ponias, ponus, merginas ir vaikinus susitikimams prie kavos. Panašu, kad artimiausiu metu taip neįvyks, o mes ketvirtajame „Senųjų Vilniaus barų“ pasakojime sekame istorijas, kurias slepia grotuoti „Rotondos“ įėjimai.

1988 metais senas Vilniaus bohemijos vilkas Jurgis Kunčinas savo apsakyme pavadinimu “Rotonda” rašė, kad Gedimino kalno papėdėje iškilęs dailus aštuoniakampis paviljonas turėjo tapti tarybiniu paveikslėliu ir atspindėti to meto žmogaus pilnatvišką gyvenimo kasdienybę. Čia žmonės užsukdavo atsigerti kavos, paskanauti užkandžių, nuošalioje miesto gamtos apsuptyje praleisti sekmadienius ir paganyti žvilgsnius į aukštus kaštonus, užstojančius saulę dar ir šiandien.

 

Architekto Gedimino Valiuškio projektuota ledainės architektūra buvo neįprasta tuometinei grubiai sovietinei pastatų stilistikai. Akį džiuginio su Sereikiškių parku susiliejanti forma ir spalva, aplinkui ledainę apjuostas ažūrinis žiedas ir senosios lietuvių kultūros raštų motyvai ant pastato šonų. T. Pocevičius knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai“ rašo, kad iš pat pradžių niekas nevadino ledainės „Rotonda“, tai buvo pati tikriausia „Pasaka“.

 

Toks elegantiškas Rotondos paveikslas yra piešiamas iš įvairių memuarų tais ankstyvais 1957 metais, tik kavinei atsidarius. Tačiau atsimenančių pirmuosius garbingus ledainės metus – maža, o juos ir surasti sunku. Dabartiniai vilniečiai pamena kiek kitokį tos pačios ledainės paveikslą. J. Kunčinas rašė, kad po daugelio metų tarybiniam paveikslėliui ėmus blukti, ledainėje jau buvo visko: Rislingo, kavos, ledų ir konjako, o pats pavadinimas jo paties ir pačių vilniečių buvo primygtinai įvardintas kaip „Rotonda“.

 

Čia rinkdavosi rašytojai, žurnalistai, studentai ir kitos kompanijos mėgstančios stiklą kitą, o merginos gurkšnodamos kavą gaudė protingų vyrų žvilgsnius. Sako, tuo metu liūdna baigtimi „Rotondoje“ dar nekvepėjo – kompanijos mušėsi žodžiais ir karštais ginčais, o ne mosavosi kumščiais. Priešais esančiuose kortuose dar vyko teniso treniruotės, jaunos porelės susikibusios mindė parko pievelę, o stipriuosius pamėgę ledainės veteranai paburkusiais veidais šlitinėjo niekeno netrukdomi.

 

Vėliau, „Rotondai“ sensant, keitėsi ir publikos. Kiekvieną pavasarį, baltai perdažius sienas, su nauju entuziazmu, tačiau tik trumpam, sugrįždavo šlovingieji senosios „Rotondos“ laikai, iš kampų sulėkdavo skrybėliuotos merginos ir vaikinai, su naujomis diskusijomis. Netrukus, kaip rašo J. Kunčinas, pasibaigus vynui, kavinės kampus, apynaujus staliukus ir kėdės apspisdavo naujoji, kitokius kvaišalus mėgstanti karta: „ Prisirenka netikrų pranašų, netikrų hipsterių, kapeikautojų, privažiuoja tokių apskretusių su kaselėm ir auskarais iš viso ,,sojuzo“ jų rankose atšviestos apzulintos knygelės, peiliai, virbalai, kapšiukai su uostalais ir kvaišalais – tikras gėrovas tokia publika, aišku, niekad nebus patenkintas. Galėtų jie sau sėdėti, lošti kortom, svaidytis ,,skraidančiom lėkštutėm“, ryti tuos savo vaistus, galėtų!“.

Tokius ypatingai mėgo susirinkti aplinkui besisukiojanti milicija, kuri pro akis nepraleisdavo ir kitų, tiesiai, viena linija, negalinčių paeiti piliečių.

Vis dėlto, nepaisant prasto vėlyvosios „Rotondos“ įvaizdžio, kavinę vilniečių prisiminuose galima atpažinti kaip kavos šventovę ir kaip pigesnę alternatyvą „Neringos“ kavinei. Kavinėje 1992-1994 metais lankėsi šiandien garsi aktorė, tuo metu Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos studentė: “Tiesiog reikėdavo tik kavos užsisakyti ir sėdėt kelias valandas. Skaityt, rūkyt, stebėt, plepėt. Puikus laikas...nepriklausomi, neturtingi ir valingai žvelgiantys į vakarus. Tada mados prasidėjo laisvos iki beprotybės... Džinsai, treningai (nu, kaip dabar viskas, tik dabar jau vintage vadinama). Vienu žodžiu, jei prie kavos, kas dar išgalėdavo pyragaitį nusipirkti, būdavo kreivai nužvelgiamas, kaip koks fyfa. Tikri menininkai tik su kava ir cigarete...

Oi, negaliu... Kaip neturėdavo niekas pinigų. Tos kelios kapeikos buvo dalinamos viens kitam, kad tik ant kavos užtektų. Patys gražiausi prisiminimai, bet, matyt, dar dėl to, kad jaunystėj viskas gražu. Aš ten labai daug dienoraščių esu prirašiusi ir gerdavau kavą iš "granionų stakanų", - pasakoja buvusi ištikima kavinės lankytoja ir priduria, kad tai jau nebebuvo „Rotondos“ šlovės laikai, tačiau publika tuomet dar truputį rinkdavosi.

 

Pašnekovė prisimena, kad skirtingose vietose rinkdavosi skirtingo “rango” jaunimas: „Diawaros chebra labiau prie „Dainavos“, ten turtingesni, o Kalnų parke ir Rotondoj sueidavo pankai ir nurauti menininkai, tai aš nei ten, nei ten nepriklausiau. Bet dar Piliovkėj žinau rinkdavosi atskira fauna, ten truputį bijodavu eiti. Mes daug dirbdavom akademijoje, tai ten ( red. Past. į Rotondą) tik per pertraukas eidavom, o būdavo chebros ten gyvendavo su tom kavos stiklinėmis, ypač dailioškės (Vilniaus Dailės akademijos) studentai“.

 

Savaip ledainę prisimena žurnalistas Nėrius Pečiūra/Atsuktuvas savo užrašuose: „Rotondoje" su pankuojančiais klasiokais lankydavomės 1982 -1983 metais. Jaunimas ten valgydavo ledus, gerdavo kavą su efedrinu ir be jo (efedrinas buvo kartūs lašiukai nuo slogos). Tai buvo pirmoji pankų banga, kurie nešiojo žemyn siaurėjančias kelnes juostelėmis arba langučiais, galife, senus dvieilius tėvų švarkus ir paltus bei odinius sovietinius sandalus“.

Panašu, kad buvusio kavinės pastato grožį ir vertę supranta visi, net ir tie, kurie niekada nepriklausė margai „Rotondos“ publikai, negurkšnojo kavos iš stakanų, parke nesitrynė su miesto pankais, nematė apverktų nevykusių poetų ir poečių akių, nebendravo su apkūniomis padavėjomis ir niekada nebuvo kavinės pakilimų ir nuopolių liudininkais.

Neries, o turbūt labiau Vilnelės pašonėje, stovinti praėjusio amžiaus pasaka lyg ir kliūna už akies, tačiau kol kas nieko nepiktina ir nesiprašo nugriaunama. Vilniečiai praeina, pravažiuoja, sustoja, pažvelgia ir atsidūsta: „Gal kažkada?“, o tada grįžta namo ir po straipsniu apie vėl nepasisekusį viešąjį pirkimą lieja nusivylimo pilnus komentarus.

Taikliai kavinės nuotaiką atspindi rašytojo Tomo Arūno Rudoko trumpa miniatiūra, kurioje jis rašo: „ Jis ateina čia kasdien. Čia, į vasaros kavinę, panašią į didžiulę vaikišką karuselę.. Jie, vaikai, sėdi už apvalių staliukų, geria kavą, rūko ir kalbasi apie gyvenimą”.

 

 

►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►

Parengta medžiaga yra „Vilniaus alaus“ nuosavybė. Šią informaciją draudžiama kopijuoti ir naudoti be svetainės autorių sutikimo.

Teksto autorė Ūla Jasiulevičiūtė

►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►

❝Senieji Vilniaus barai – „Vilniaus nealkoholinio“ inicijuotas istorijų ir pasakojimų ciklas apie garsiausius praeito amžiaus barus❞.

►►► Siekiame skaitytojus ir barų kultūros mėgėjus supažindinti su baruose tuo metu siautusia ir šokusia publika, architektūra, to meto kultūra ir laisvalaikio stiliumi. Minėsime ne tik barus, bet ir populiaresnius restoranus bei kavines.

►► Sakoma, kad sovietmečiu disidentiniai judėjimai vyko slaptuose susitikimuose, bažnyčiose ir kitose nematomose vietose, tačiau, anot istorikų, Lietuvos nepriklausomybės žiedai skleidėsi ir prie kavos puodelio