Garbingoje vietoje, šalia Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto teatro, prieš 55 metus buvo atidarytas restoranas-kavinė „Dainava“ (architektas J. Mirošinas). 1963 metais „Dainava“ tapo didžiausiu restoranu Vilniuje, kuriame tilpo net 362 žmonės. Dabar vietoj senojo restorano žybsi gerai pažįstamo sporto klubo ir kavinės iškabos.

„Dainavos“ kompleksą sudarė kavinė pirmame aukšte ir restoranas antrame su 4 erdviomis banketinėmis salėmis. Kiek vėliau, 1967 metais, buvo atidarytas 124 vietų „Dainavos“ kokteilių baras , kuris tapo vienas iš pirmųjų naktinių barų buvusioje Sovietų Sąjungoje.

 

 

Jame paskanauti prabangių gėrimų buvo galima nuo 21 val. iki 4 valandos ryto. Vakaro vinimi „Dainavos“ kokteilių bare tapdavo penkias dienas per savaitę vykdavusi koncertinė programa. Šokių, dainų, plunksnų, išlygintų kostiumų, blizgučių, muzikantų ir garsių žvaigždžių vakaro šou svečiai laukdavo nuo 23 valandos.

„Be abejo, kiekvienas ten neidavo, bet apsilankymas naktiniame bare būdavo kaip ėjimas į teatrą – išeiginis reikalas“, – prisimena žinoma estrados dainininkė Ona Valiukevičiūtė „Dainavos“ baro koncertinėje programoje pradėjusi dalyvauti nuo 1978 metų.

 

 

Kitaip nei visose iki tol veikusiose sovietų visuomeninio maitinimo įstaigose, kuriose tebuvo galima greitai ir pigiai pavalgyti, „Dainava“ kvietė ne tik paragauti firminių patiekalų, bet ir kultūringai praleisti laisvalaikį. Tai buvo niekur Lietuvoje dar nematytas restorano konceptas. Tik vėliau, 8-jame dešimtmetyje panašius renginius pradėjo organizuoti ir kiti naktiniai barai, pavyzdžiui, „Erfurtas“, „Šaltinėlis“.

O. Valiukevičiūtė buvo vadinama vedančiąja šou ansamblio „Dainava“ soliste, kuris priklausė Vilniaus miesto estradinių orkestrų ir ansamblių susivienijimui. „Dainavos“ kolektyvas kas vakarą atlikdavo vieną iš penkių koncertinių programų. Visam spalvų, gražių šokėjų, dainininkų ir muzikantų paradui vadovavo Giedrius Balutis.

 

 

„Dabar, kai pagalvoju – tai buvo aukšto meninio lygio programos. Mes ne šiaip sau daineles padainuodavome. Rengėme tautinės pakraipos programas, todėl mums net specialius rūbus siūdavo“, – prisimena dainininkė. Ji sako, kad programą anuomet sudarė ne tik muzikantų ir dainininkų pasirodymai, tačiau ir profesionalių šokėjų šokiai, aukšto lygio kordebaletas.

Anot O. Valiukevičiūtės, jau 8 dešimtmetyje šokių kolektyvai buvo stiprūs visuose tuo metu veikusiuose naktiniuose baruose.

 

 

Dainius Pocevičius, knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai“ rašė, kad naktinis „Dainavos“ gyvenimas tuo metu daug kam kėlė pasipiktinimą esą tai buvo „importinės“ kultūros apraiška. Buvo galima pamatyti ir siauras kelnes, tvisto, pramoginių šokių žingsnelius, o ką jau kalbėti apie trumpučius merginų sijonus.

„Dainavos“ scenoje stovėjo nemažai garsių lietuvių ir užsienio atlikėjų, pavyzdžiui, Birutė Dambrauskaitė, Stasys Povilaitis, Michailas Jablonskis, Chose Mackanis, prancūzų favoritė Mick Micheyl, tarpukario estrados žvaigždė Antanas Šabaniauskas ir kiti. Pastarąjį pažinojo ir mano pašnekovė: „Man dar su Antanu Šabaniausku teko dainuoti, jis nepaprastas mano gerbėjas! Prieš kiekvieną išėjimą pataisydavau jam tą raudoną varlyte – nepaprastai elegantiškas buvo“, – prisimena ji.

 

O. Valiukevičiūtė sako, kad labiausiai A. Šabaniauską mėgdavo į tuometinę tarybų Lietuvą atvykę Amerikos lietuviai, kurie nepraleisdavo nei vieno jo koncerto ir jo dainos.

Dienomis į „Dainavą“ pavalgyti kompleksinių pietų sugužėdavo šimtai žmonių, o saulei nusileidus palei pastatą nusidriekdavo eilės, norinčių linksmai praleisti vakarą prie taurės vyno su gražiu reginiu.

 

O. Valiukevičiūtė sako, kad „Dainavos“ durys buvo atviros visiems – reikėjo tik susimokėti 3 rublius. Dainininkė sako, kad pati niekada naktiniame bare neužsibūdavo ir po koncerto su visais pakelti taurės nelikdavo. Tačiau, anot jos, nors publika būdavo kultūringa, pasitaikydavo visko.

„Visko ten būdavo – buvo, kad prisiliuobdavo žmonės, buvo ir tokių, kuriuos reikėdavo išvesti, bet sėdėjimas ir gėrimas iki nukritimo nebūdavo tendencingas. Ten rinkdavosi koncertinė ir kultūringa publika, būdavo ir įvairiausių užsieniečių delegacijų. Aš nepasakyčiau, kaip dabar galvojama, kad dainavome tik girtuokliams – mūsų programos buvo miuzikholo (pramoginio teatro – red. pats.)lygio. Pasirodydavo dainininkai, kurie su orkestru dainuodavo dar ir per radiją, televiziją.

 

 

Tik tokį juokingą dalyką pasakysiu – taigi tarybiniai lakai buvo – ir apelsinų, ir bananų būdavo tik prieš naujus metus. Tai atsimenu, eidavome užkulisiuose, kur būdavo virtuvė, mūsų persirengimo kambariai ir bufetas su apelsinais ir bananais. Tai mes turėjome būti labai gražūs ir simpatiški, kad ta bufetininkė ką nors parduotų mums. Kažkada ji mums pasakė: „Nu ką aš čia parduosiu jums artistams, tai paskui žmonėms nebeliks“, – šypsosi pardavėjos žodžius prisimindama estrados dainininkė. Tačiau, sako ji, badauti tuo metu neteko, nes už vieną koncertą gaudavo net 17 rublių. Sovietmečiu konkrečią sumą, kiek turėtų gauti atlikėjas už pasirodymą, skirdavo kultūros ministerija.

 

 

„Dainava“ išsiskyrė iki tol nematytu, „lengvu” interjeru. Pavargusiems nuo sunkių masyvių sovietinių baldų, lankytojams žavesį kėlė nematytos aukštos lubos, šviesios erdvės, lengvi baldai, sraigtiniai laiptai, modernūs šviestuvai ir, žinoma, dekoro elementai – kaltos geležies ir keramikos dirbiniai bei žymusis dailininko Teodoro Valaičio kurtas kalstyto metalo kūrinys „Saulė“, kuriame buvo galima įžvelgti vyro, moters ir saulės atvaizdus viename.

 

Apie savo apsilankymą ir patirtus įspūdžius portalui „15min.lt“ pasakoja ir buvęs „Neringos“ direktorius Jurgis Žukauskas:„Dar mokydamiesi toje (padavėjų – red. past.) mokykloje aplankėme visus to meto Vilniaus restoranus: „Palanga“, „Neringa“, „Dainava“ ir kt. Aišku didžiausią įspūdį paliko „Dainavos“ restoranas. Prisimenu, atėjome vakarop: baltos staltiesės, blizgantys stiklai, apšvietimas, orkestras repetavo vakarinės programos muziką. Atmosfera buvo šventinė. Tuomet kiekvienas restoranas turėjo grupę, kuri grodavo kas vakarą, išskyrus sanitarines dienas, kai restoranas dirbdavo tik iki 15 ar 16 valandos“.

Puošnią „Dainavos“ komplekso aplinką prisimena ir mano pašnekovė: „Buvo labai gražu. Pamenu, kad keisdavo interjerą kas kažkiek metų – kėdės atnaujinamos, staltiesės visada gražios. Kas nesikeisdavo, tai tik T. Valaičio „Saulė“. Buvo toks išlaikomas, kaip mums atrodė tuo metu, vakarietiškas stilius – viskas turėjo būti labai gražu ir elegantiška. Tą žmonės ir vertindavo, todėl į „Dainavos“ restoraną visi braudavosi ne tik dėl koncertinės programos“, – kalba O. Valiukevičiūtė ir priduria, kad puošniai atrodydavo ne tik atlikėjai ir svečiai, bet ir padavėjai.

 

 

Atlikėja prisimena, kad „Dainavos“ virtuvė lankytojams siūlė įvairių patiekalų asortimentą – kaip ir „Neringoje“, „Dainavoje“ žmonės labiausiai mėgo firminį Kijevo kotletą ir ragelius su grybų padažu. Tuo tarpu D. Pocevičius knygoje rašo, kad užsieniečiams įspūdį palikdavo „vyšnios didumo sumuštinukai su ikrais, pikantiški vėrinukai, kokteiliai, liepsnojantis grogas „Fantazija“, kiaušinių konjako taurelė“.

 

 

Jei šiandien skubančiam vilniečiui paminėtumėte A. Vienuolio gatvę, jis greičiausiai iškart prisimintų kelis dalykus – kelio sutrumpinimą nuo Goštauto g. iki Gedimino prospekto, Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą ir brangų gėlių turgelį. Metams bėgant blizgesį ir žavesį praradęs „Dainavos“ restoranas po nepriklausomybės atgavimo sumenko ir apie 1994 metus galutinai išnyko iš Vilniaus lėbautojų žemėlapio. Liko prisiminimai, nuotraukos asmeniniuose archyvuose ir po visą Lietuvą išmėtyti informaciniai bukletai.

 

Parengta medžiaga yra „Vilniaus alaus“ nuosavybė. Šią informaciją draudžiama kopijuoti ir naudoti be svetainės autorių sutikimo.

Teksto autorė Ūla Jasiulevičiūtė