Stiklių gatvė – turistų itin mėgstama ir vilniečių gerbiama gatvė, gausi restoranais, viešbučiais, užeigomis ir juvelyvrinėmis studijomis. Trečiasis „Senųjų Vilniaus barų“ pasakojimas bus apie vieną iš šios gatvės senbuvių, kurį saugo senamiesčio vaikų mylima medinės meškutės skulptūra. Leiskite jums pristatyti iki šiol veikiantį ir tą patį stiliaus ir meniu konceptą nuo 1972 m. išlaikiusį restoraną „Lokys“.

„Tai buvo aukščiausios klasės restoranas, visada būdavo eilės, net ir dabar vis dar yra“, – prisimena Elena. Šiame restorane, kaip ir daugelyje kitų, veikusių sovietmečiu, eilės, norinčių patekti, nutįsdavo iki gatvės ir toliau. Įvairiausio rango, statuso ir tautybės žmonės į „Lokio“ restoraną plūsdavo norėdami paragauti išskirtinių žvėrienos patiekalų, netrukdomi aptarti svarbių reikalų, pasiklausyti svetimų pokalbių, o kai kurie tiesiog įsiamžinti prie laukinių gyvūnų iškamšų: „Būdavo, žmonės ateidavo, pasėdėdavo, užsisakydavo arbatos ir vien tik dėl to, kad mes leistume jiems nusifotografuoti prie tikros meškos iškamšos“, – šypsosi Rosita.

 

 

Šiandien restorane likusios tik tos gyvūnų iškamšos, kurios nėra įtrauktos į raudonąją knygą. Pavyzdžiui, neliko vilko, sakalo, voverės ir pelėdos, o į grindis įbetonuota meška, kurios išgabenti nepavyko, dabar stovi apdengta mėlynu audeklu, neva jos čia nebelikę.

Tačiau visos kitos interjero detalės – beveik nepakitusios ir vis dar mena praeitus laikus. Išliko piešiniai ant sienų, panašūs stalai ir jų dekoravimas, neišnešti briedžio ragai, šerno galva ir dar kelios detalės. „Lokys“ anuomet talpino 60 žmonių. Jį sudarė banketinė salė viršuje ir daugybė staliukų rūsyje, į kurį reikėdavo leistis perpus susilenkus.

 

Prie medinių stalų požeminėse salėse susirinkdavo įvairiausio plauko žmonės – vietiniai gamyklų darbininkai, daug rusų ir turistų. Ypatingai šią vietą mėgdavo tie, kurie nesibodėdavo klausytis svetimų pokalbių, kadangi į restoraną užsukdavo nemažai atstovų iš užsienio ambasadų. O mano pašnekovės šiandien neturi ko slėpti: „pas mus užsukdavo ir saugumas“, – sako jos.

 

 

Principas labai paprastas – padavėjoms būdavo pakišamos lėkštės su įtaisytais mažais mikrofonais po apačia, kurias jos turėdavau nunešti svarbiems svečiams ant stalų. Tuo tarpu saugumas, įsitaisęs už poros staliukų laukdavo, kol svečiai baigs valgyti. Tada nuėję į tarnybines patalpas liepdavo padavėjoms atnešti lėkštę į rūbinę, jas pasiimdavo ir pasakę „ačiū“ išeidavo. Šitaip aptarnauti saugumui įdomius žmones teko visoms sovietmečiu dirbusioms padavėjoms, sako Rosita ir Elena.

 

„Aš kažkada esu pakliuvusi ir esu gavusi už tai velnių. Jetus, aš tai nežinojau... Ateina administratorė ir liepia man padėti šitą lėkštutę. Aš sakau, kad nieko nedėsiu, nes mano svečiai jau sėdi, o lėkštės jiems padėtos. Kai ji dar kartą liepė man padėti, aš paėmiau tą lėkštę ir padėjau mūsų persirengimo kambary viršuje. Man tiesiog atrodė keista eiti atsiprašinėti prie svečių ir švarią lėkštę, pakeisti kita švaria lėkšte... Paskui jie pasiėmė tą lėkštę restorano, o ta jų tikroji taip ir stovėjo rūbinėje padėta. Mes net nežinojome, kad viskas taip vyksta, nes viską nuo mūsų slėpė ir tik paskui pasakė. Mes net dabar nežinome, kaip dažnai jie pas mus lankydavosi“, – šypteli Rosita prisimindama anuos laikus.

 

„Lokys yra medžiotojų restoranas, bet visi jūs esate laukiami“, – taip buvo apibūdinama populiari vieta Vilniaus centre. Kadaise kolegėmis buvusios Rosita ir Elena tikina, kad ne veltui kiekvieną savaitės dieną, o ypačiai penktadieniais po darbų, visi verždavosi pavakarieniauti „Lokyje“. Tai buvo vieta, kur galėjai užsisakyti šašlykų ir vieną kitą taurelę stipraus gėrimo. Įsijautusios į prisiminimus, jos pradeda vardinti patiekalus ir jų pavadinimus:

 

„Atsimenu troškintą briedieną grybų padaže. Virdavo gal 20 kg visai savaitei. Patiekalas buvo labai patrauklus ir populiarus“, – pamena Elena.

„Buvo tokia šerniena su raudonu padažu, užkepta duonos džiuvesėliais. O kiaulienos kepsnys vadindavosi „Medžiotojų paguoda“ dėl to, kad jei kam nors nesinori žvėrienos, ar nenusisekė medžioklė, galima būtų ir kiaulės suvalgyti. Buvo dar toks maltos žvėrienos „Varovų suktinukas“, bet jis nepopuliarus“, – vardina Rosita ir priduria, kad net kelis kartus svečiai šernienoje yra radę tikrą medžiotojo kulką. Tokiais atvejais, juokauja ji, buvo tikinama, kad čia kaip suvenyras ir įrodymas, kad šitas gyvūnas tikrai laukinis ir sumedžiotas.

 

Alaus nebuvo, kadangi anais laikais jis buvo laikomas prastu gėrimu. Silpnasis alkoholinis gėrimas buvo tinkamas studentams su pigia užkanda šalia. Rosita sako, kad „Lokys“ siūlė kiek prašmatnesnius gėrimus, tačiau aukščiausios klasės importiniai viskiai ir vermutai buvo siūlomi netoliese veikusiame „Stiklių“ restorane.

 

Abi mano pašnekovės sako, kad anksčiau reikėdavo bent du-tris mėnesius pradirbti mokinuku, kad galėtum pilnai ir kokybiškai dirbti padavėjo darbą. Stalų serviravimą, papuošimą, paruošimą, klientų aptarnavimą ir kitas subtilybes reikėdavo mokytis prekybos mokykloje. Anot jų, anksčiau padavėjo darbas buvo vertinamas labiau, o arbatpinigiai didesni.

„Mes turėjome visą patiekalų sudėtį žinoti, vynų atleidimo temperatūras, visų taurių dydžius. Niekada nebūdavo taip, kad studentė antrą dieną atėjusi į darbą iškart pradeda dirbti. Dabar lankomės restoranuose ir pastebime, kad padavėjos tiesiog padeda valgį ir viskas. O pas mus viskas buvo su pilnu aptarnavimu – sudėliojimas, papildymas, – pasakoja Elena po to, kai geltono interjero kavinės padavėja atnešė mums arbatą ir tykiai pasišalino, – „Lokio“ vedėjos reikalavimai visada buvo aukšti. Turėjome būti su šukuosenomis, eidavome į kirpyklą. Mano plaukai buvo silpni ir kirpėja man neleido kas trečią dieną daryti šukuosenos, todėl nusipirkau peruką ir dirbau su peruku“.

„Ateidavome, ištiesdavome rankas, kurias mums patikrindavo, nagus įvertindavo. Negalėdavome turėti jokių kabančių auskarų ar žiedų, išskyrus vestuvinį – daugiau jokių didelių akmenų“, – pritaria Rosita.

Pašnekovės prisimena, kad uniformos, kurias privalėjo dėvėti, buvo baisiai nepraktiškos, kadangi tuo metu gerų medžiagų nebūdavo: „Tris pirmus mėnesius atrodydavome gražiai, o paskui kabėdavo kaip skuduras. Mes pačios siūdavome prijuostes, o kalnieriukus pasisiūdavome pas vieną ir tą pačią siuvėją, kad bent kiek gražiau atrodytume.

 

Būdavo taip – ateini į darbą, nusivalai stalus, tiesi idealiai išlygintas staltieses. Jeigu randi nors menkiausią raukšlelę, purški vandeniu ir tampai į šonus. Jeigu dar raukšlėta – atsineši lygintuvą ir lygini. Servetėlės iškrakmolytos – jas su cigarete vienoje rankoje ir su kavos puodeliu kitoje rankoje lankstydavo padavėjas, kad pusei dienos užtektų“, – pasakoja Elena ir priduria, kad žmonės anksčiau geriau pažinojo stalo etiketo taisykles ir mokėdavo gražiau valgyti.

„Laikėsi kultūros. Jeigu būdavo karštas patiekalas, tai valgė su dideliais įrankiai, jeigu būdavo šaltas, tai su mažesniais. Žinojo, kur duonos lėkštutė, ką į ją dėti, iš kokios taurės gerti“, – patikslina ji.

 

Nepaisant to, kad „Lokyje“ dirbti buvo ir smagu, ir pelninga, vis dėlto, sako pašnekovės, įtampa buvo jaučiama, kadangi už visą restorano inventorių, neteisingą svečių elgesį ir vagystės, turėjo atsakyti padavėjai.

„Tarybiniais laikais žmonės labai bėgdavo iš restoranų, nes niekas neturėjo pinigų. Jeigu būdavo 24žmonės, o juos visus aptarnaudavo vienas padavėjas, tai tie bėgikai, pamatę, kad mūsų dešimt minučių nebus salėje, pakildavo ir išeidavo.

Mano atlyginimas per mėnesį buvo 60 rublių, o nuo manęs per mėnesį pabėgdavo 80 rublių sąskaita, kurios niekas nedengdavo. Mes patys už viską mokėjome, o indai tai labai brangūs būdavo“, – pamena Elena.

Rosita pritaria – žmonės nuo staliukų ne tik pakildavo nesusimokėję, tačiau vogdavo šaukštus, šakutes, lėkštutes, o už juos ir tokiu atveju, turėdavo atsakyti padavėjai.

Su tokiais nelemtais bėgikais buvo aktyviai kovojama, todėl vienu metu net rūkyti buvo uždrausta, kadangi daugelis išeidamas patraukti dūmo, su savimi pasiimdavo paltus ir palikdavo stalus nesusimokėję. Todėl, besišypsodamos išsiduoda pašnekovės, vėliau, kai direktorė išeidavo namo, norėdamos apsisaugoti nuo tokių atvejų, svečiams leisdavo rūkyti ir viduje. Kontroliuoti ir suvaldyti nesusimokėjusius svečius kartais padėdavo rūbininkai, sako jos, apsauginiai niekada nebuvo samdomi.

 

Kitaip nei pirmieji straipsnių ciklo „Senieji Vilniaus barai“ tekstai, šis baigiasi šiek tiek linksmiau. Pastatas nenugriautas, langai neišdaužyti ir neapkalti, indai nevirtę duženomis, o virtuvėje dar negyvena laukiniai katinai.

Dar norėčiau jus patikinti, kad tai nėra reklaminis tekstas, o tik „Vilniaus nealkoholinio“ inicijuotas pasakojimas apie tai, ką aš mačiau ir girdėjau iš buvusių ir esamų „Lokio“ darbuotojų. Savo pasakojimą norėčiau vainikuoti sovietinio informacinio bukleto, skirto užsieniečiams, žodžiais:

 

„Lokys – vienas pirmųjų restoranų įsikūręs restauruotame sostinės senamiesčio rūsyje. Šešiose jo salėse vienu metu gali svečiuoti 84 lankytojai. Restorano vestibiulis imituoja XVI amžiaus virtuvę su visais jos reikmenimis. Sales grąžina vitražai, baroko freskos, židinys, medžioklės atributai. Siauri sraigtiniai laiptai veda į rūsio sales. Čia, po gotikiniais skliautais, žibintų prieblandoje jūs galėsite maloniai praleisti laiką, paragauti žvėrienos patiekalų: šernienos, briedienos dešrelių, „Lokio užkandžio“. Dirbame no 12 val. iki 23 val.“

Tiek šį kartą ir iki kito susitikimo kitame senajame Vilniaus bare.

 

Parengta medžiaga yra „Vilniaus alaus“ nuosavybė. Šią informaciją draudžiama kopijuoti ir naudoti be svetainės autorių sutikimo.

Teksto autorė Ūla Jasiulevičiūtė

►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►►

❝Senieji Vilniaus barai – „Vilniaus nealkoholinio“ inicijuotas istorijų ir pasakojimų ciklas apie garsiausius praeito amžiaus barus❞.

►►► Siekiame skaitytojus ir barų kultūros mėgėjus supažindinti su baruose tuo metu siautusia ir šokusia publika, architektūra, to meto kultūra ir laisvalaikio stiliumi. Minėsime ne tik barus, bet ir populiaresnius restoranus bei kavines.

►► Sakoma, kad sovietmečiu disidentiniai judėjimai vyko slaptuose susitikimuose, bažnyčiose ir kitose nematomose vietose, tačiau, anot istorikų, Lietuvos nepriklausomybės žiedai skleidėsi ir prie kavos puodelio